Pristatome naujai išrinktus Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos Tarybos narius, dalyvavusius apskritojo stalo diskusijoje ,, Kalbininko vaidmuo ir pašaukimas XXI amžiuje“

2022-12-22 at 12:58

Apskritojo stalo diskusija ,, Kalbininko vaidmuo ir pašaukimas XXI amžiuje“ askleidė, kiek talentingų, įdomių, iniciatyvių ir darbščių kalbininkų, mokslininkų ir tyrėjų LKPA vienija.

Pasidžiaukime kalbininkų pasiekimais, palinkėkime kolegoms sėkmės, palaikykime jų iniciatyvas ir bendrai tobulinkite mūsų šalies švietimo ir mokslo sistemą.

Dalyviai: Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos naujai išrinkti Tarybos nariai.

ALMANTĖ MEŠKAUSKIENĖ – LKPA prezidentė. Užsienio kalbų instituto direktorės pavaduotoja, anglų kalbos lektorė. VDU UKI studentų praktikų darbo grupės vadovė, ,,Europos kalbų dienos” darbo grupės vadovė, studijų rezultatų įskaitymo kuratorė bei akademinio personalo iš užsienio vizitų kuratorė. Klasterio „Daugiakalbystės kompetencijos tobulinimo tyrimai” bei tarptautinės konferencijos „Darnioji daugiakalbystė” organizacinio komiteto narė. Nuotolinėms studijoms pritaikytų dalykų ekspertinio vertinimo darbo grupės ekspertė. Neformalaus mokymosi renginių, kvalifikacijos tobulinimo veiklų, susitikimų su moksleiviais organizatorė, straipsnių bendraautorė, tarptautinių projektų partnerė.


AUDRONĖ AUŠKELIENĖ – LKPA viceprezidentė. Valstybės institucijų kalbų centro (VIKC) direktorė, anglų kalbos dėstytoja andragogė, neformaliojo suaugusiųjų švietimo programų bei projektų rengėja ir įgyvendintoja, pedagogų kvalifikacijos tobulinimo veiklų organizatorė, daugiakalbystės renginių Lietuvos visuomenei, skirtų Europos kalbų dienai (EKD), iniciatorė ir organizatorė. Nacionalinių ir Tarptautinių kalbinių projektų koordinatorė ir partnerė. LKPA Balto filologo skrynelės laureatė (2018). Apdovanota Lietuvos Republikos Seimo, Švietimo ir mokslo ministerijos ir LKPA padėkos raštais.


LORETA CHODZKIENĖ – LKPA viceprezidentė. VU Filologijos fakulteto Užsienio kalbų instituto Medijų lingvistikos centro docentė. Dėsto mokslinio darbo dizainą, tarpkultūrinę komunikaciją, vykdo virtualius studentų mainus per telekoloboracijos projektus, vadovauja studentų tarpkultūrinei komunikacinei praktikai. Nacionalinių ir tarptautinių projektų koordinatorė ir dalyvė, šiuo metu dalyvauja projekte „QuILL“ „Kalbų mokymo(si) kokybė“, kuris skatina visų kalbų pedagogus atkreipti dėmesį į internetinėje erdvėje egzistuojančius atviros prieigos mokomuosius išteklius, juos gebėti atrinkti, tinkamai integruoti į dėstomo dalyko programą ir kurti naujus kalbų mokymo išteklius.


VIGILIJA ŽIŪRAITĖ – LKPA viceprezidentė. Vytauto Didžiojo universiteto ispanų kalbos lektorė, politikos mokslų doktorantė, įgijusi tarpdalykinį išsilavinimą sociologijos, žurnalistikos, komunikacijos ir kalbos studijų srityse. Studijavo Alikantės ir Madrido Karolio III universitetuose Ispanijoje. Laisvai kalba lietuvių, anglų ir ispanų kalbomis, mokėsi rusų, portugalų, italų bei japonų kalbų. Aktyviai dalyvauja mokslinėje veikloje, yra tarptautinės konferencijos „Sustainable Multilingualism” (liet. Darnioji daugiakalbystė) mokslinio komiteto narė. 2017-2022 m. doktorantų atstovė VDU Senate. VDU Miguelio de Cervanteso ispanų kalbos ir kultūros klubo koordinatorė, įgyvendinusi per 100 projektų, ir renginių, skirtų ispanų kalbos ir kultūros pažinimui. Nuo 2017 metų yra vienintelio ispanų kalbos specialistams Lietuvoje skirto renginio – „Foro de espanol en Kaunas“ (liet. Ispanų kalbos forumas) – organizacinio komiteto pirmininkė. 2020 metais Ispanijos Karalystės ambasada Lietuvoje Vigiliją Žiūraitę apdovanojo Karalienės Izabelės Katalikės ordino kryžiumi už svarų indėlį į Ispanijos ir Lietuvos tarptautinių santykių plėtojimą.


Jolita Šliogerienė – LKPA viceprezidentė. VILNIUS TECH universiteto Užsienio k. skyriaus vedėja, profesorė, turinti daugiau nei 20 metų dėstymo universitete patirties. 1995 m. įgijo Anglų kalbos bendrojo lavinimo ir pagrindinės mokyklos prancūzų kalbos mokytojos kvalifikaciją. 2002 metais įgijo Socialinių mokslų (edukologijos krypties) mokslo daktaro laipsnį. Disertacinis darbas „Autonominių studijų individualizacijos lingvodidaktiniai parametrai“. Daugybės mokslinių straipsnių, dvejų mokslo monografijų autorė. Parengė ir dalyvavo 10 tarptautinių projektų. Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) ekspertė vertinanti Lietuvos universitetų užsienio kalbų mokymo programas. Ekspertė – projektų vertintoja, Europos nuolatinės komisijos socialiniams mokslams narė vertinant „European Collaborative Research Projects“. COST ACTION projektų paraiškų vertintoja-ekspertė. Europos mokslo fondo ekspertė (ESF College of Expert Reviewers).


ASTERIJA RUDIENĖ – LKPA iždininkė. Valstybės institucijų kalbų centre dirba direktorės pavaduotoja , atsakinga už įvairių kalbų mokymų ir pedagogų kvalifikacijos tobulinimo veiklos (seminarų, konferencijų, neformaliojo švietimo renginių) organizavimą. Sudarinėja mokomąsias programas valstybės tarnautojams ir dėsto bendrinę, verslo, teisinę anglų kalbą A1-C1 lygiais valstybės institucijų vadovams bei jų darbuotojams (Seimo kanceliarijos, Įvairių ministerijų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Registrų Centro, Būsto energijos taupymo agentūros, Kainų reguliavimo tarnybos ir kt. Rengia programas pedagogams bei bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams, ruošia valstybiniam anglų kalbos ir kitiems egzaminams. Testuoja pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas anglų kalbos žinių lygį, vadovauja neformaliojo vaikų švietimo programoms, jas sudaro, yra daugiakalbystės renginio Lietuvos visuomenei ,,Europos kalbų diena” organizatorė. Yra išleidusi anglų – lietuvių k. žodynėlius anglų kalbos vadovėliams „Prime Time“ ir „On Screen“ visiems lygiams.


JŪRATĖ PATACKAITĖ – LKPA Tarybos Sekretorė. 2023 m. bus 30 metų, kai dėsto vokiečių kalbą smalsiems ir reikliems Vilniaus kolegijos studentams ir 20 metų vadovauja įdomių žmonių ir darbščių bei atsakingų kolegų kolektyvui: Vilniaus kolegijos Užsienio kalbų centrui. Nacionalinių ir tarptautinių projektų koordinatorė ir partnerė: asociacijos projektų REAL (European Network of Language Teacher Associations ) ir REAL2 2009–2010 m. darbo grupės narė. Nuo pat LKPA įsikūrimo 16 metų yra Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos narė, Tarybos narė. 2012 m. LKPA Balto filologo skrynelės laureatė, apdovanota už naudingiausią talką verslui, gimtosios kalbos pedagogų ir kitų kalbininkų bendradarbiavimo idėjų įgyvendinimą, skatinta FIPLV konfederacijos. Europos pažymėjimo atrankos komisijos narė, Vilniaus kolegijos Tarybos narė 2013 – 2017 m.; Vilniaus kolegijos Akademinės tarybos narė 2008–2013 m. m.; Vilniaus kolegijos Verslo vadybos fakulteto tarybos narė. Apdovanota Vilniaus kolegijos atminimo medaliu už veiklą VK taryboje ir atminimo medaliu už „Už nuopelnus Vilniaus kolegijai“.


LIUDMILA MOCKIENĖ – LKPA Tarybos narė. Prof. dr. Liudmila Mockienė yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) Humanitarinių mokslų instituto profesorė ir direktorė, MRU Senato narė. Ji taip pat vadovauja MRU bakalauro studijų programai Dalykinė anglų ir kita užsienio kalba, eina vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas, domisi terminijos analizės ir vertimo problematika, automatinio terminų atpažinimo metodų kūrimu, paremtu giliojo mokymosi (neuroninių tinklų) sistemomis. Šiuo metu ji yra įsitraukusi ir į COST veiklą CA18209, kuria siekiama plėtoti lingvistinių duomenų mokslą ir, taikant lingvistinių susietųjų duomenų (LLOD) technologijas, apjungti įvairių kalbų duomenis į vieną ekosistemą. Ji yra daugiau nei 30 mokslinių straipsnių autorė ir trijų monografijų bendraautorė, tarptautinio žurnalo, indeksuojamo SCOPUS ir Web of Science duombazėse, redakcinės kolegijos narė, leksikologijos, terminologijos ir vertimo asociacijų ir konsorciumų narė.


LAIMUTĖ KUPRIENĖ – LKPA Tarybos narė. Klaipėdos universiteto Filologijos katedros dėstytoja, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoja. Dėsto vokiečių kalbą ilgiau nei 20 metų. Daug kartų stažavosi Vokietijos, Kroatijos, Ispanijos, Latvijos universitetuose. Pagal mainų programas dėstė ne vieno užsienio universiteto studentams. Domisi sociolingvistikos, pragmatikos, etnolingvistikos klausimais, taip pat Mažosios Lietuvos kultūra. Pastaraisiais metais daug dėmesio skiria užsienio kalbų mokymo/si problemoms. Dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose. Skelbia mokslinius darbus ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių mokslo leidiniuose. Konsultuoja vokiečių kalbos ir kultūros klausimais. Iš vokiečių kalbos verčia publicistiką, grožinius kūrinius, mokslinius tekstus.


TERESĖ RINGAILIENĖ – LKPA Tarybos narė, VDU Užsienio kalbų instituto direktorė, VDU absolventė (bakalauro, magistro, daktaro laipsniai). Turi 14 metų pedagoginio darbo patirtį, dėsto anglų kalbą įvairiais lygiais bei lietuvių kalbą kaip užsienio. Vadovėlio „Learn and Speak Lithuanian“, skirto mokytis lietuvių kalbą kaip užsienio A1-A2 lygiais, autorė. Neformalaus mokymosi renginių (kalbų degustacijos, lietuvių-ukrainiečių, anglų-ispanų kalbų tandeminio mokymosi; pokalbių klubo anglų kalba) iniciatorė. Konferencijos „Darnioji daugiakalbystė” organizacinio komiteto pirmininkė.


RAMUNĖ SARNICKIENĖ – LKPA Tarybos narė. Valstybės institucijų kalbų centro vokiečių kalbos dėstytoja, nuo 2003 metų atsakinga už vokiečių kalbos programų koordinavimą. Nuo 2012 metų oficialaus Goethe’s instituto egzaminų centro koordinatorė, įgijusi visų Goethe`s instituto egzaminų licencijas-sertifikatus. Nuo 2009 metų Goethe`s instituto užsakymu rengia metodinius seminarus Lietuvos vokiečių kalbos mokytojams, daro pranešimus konferencijose, bendradarbiauja su Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru rengiant regioninę ir nacionalinę Lietuvos mokinių vokiečių kalbos olimpiadą, dalyvavo pradinio ugdymo pedagogų užsienio kalbos komunikacinių kompetencijų plėtojimo projekte.


VYTENIS KONČIUS – LKPA Tarybos narys. Vilniaus kolegijos dėstytojas. Šiaulietis Šiaulių universitete baigiau anglų ir rusų kalbų bakalaurą, gretinamosios kalbotyros magistrą. Dėstė specialybės anglų kalbą Šiaulių universitete. Nuo 2009 m iki 2013 m. studijavo VDU kalbotyros krypties doktorantūroje. Šiuo metu dirba Vilniaus Kolegijoje. Profesiniai interesai: kalbų mokymasis, metodikos, kalba ir kultūra, tarpkultūrinė komunikacija.

 


Labai įdomu, kaip pasirinkote pedagogo /tyrėjo/ mokslininko kelią?

A. Meškauskienė. Kadangi mokykloje mokiausi gerai, tai mokytojai vis sakydavo, kad turbūt būsiu mokytoja. Nors tokia perspektyva tuomet manęs nežavėjo, bet ko gero pasąmonėje palaipsniui formavosi ir brendo tokia mintis, kuri ir atvedė ten, kur dabar esu. Šiuo šaltiniu man yra nuolatinis virsmas ir kitimas, nuolatinė galimybė tobulėti, mokytis kažko naujo, nestovėti vienoje vietoje, galimybė bendrauti tiek su jaunais žmonėmis, tiek su profesionalais, savo srities žinovais, kurių dėka plečiasi akiratis, įgyjamos naujo kompetencijos bei gilinamos jau turimos.

T. Ringailienė. Nesu tikra, ar aš pasirinkau, ar šis kelias pasirinko mane – gimiau pedagogų šeimoje, augau tarp knygų, dainų, pasakų – žodžio stebuklas mano gyvenime turbūt nuo pat gimimo. Tad filologijos studijos – turbūt pats natūraliausias pasirinkimas. Tik ilgą laiką galvojau, kad studijuosiu lietuvių filologiją, tačiau vis dėlto pasirinkau anglų filologijos studijas, taigi dabar suderinu tiek meilę gimtajai kalbai, tiek užsienio kalbos teikiamus privalumus.

L. Mockienė. Nuo pat vaikystės buvau labai žingeidi, mėgau skaityti knygas ir žavėjausi moksliniais tyrimais ir eksperimentais. Darbas universitete leido suderinti pedagoginę ir mokslinę veiklas bei suteikė galimybę dalintis įdomiausiais moksliniais atradimais su savo studentais.

A. Auškelienė. Pati pedagogo kelio nesirinkau, jis pats mane pasirinko. Pirmas mokytojos darbas po vertėjos man buvo tikrai atsitiktinis ir laikinas – „gelbėjant“ situaciją, nes 1994 metais Vilniaus S. Nėries mokykloje skubiai prireikė anglų kalbos mokytojos. Mieste sutiktas tuometinis mokyklos vadovas maldavo bent pusmečiui – iki mokslo metų pabaigos – laikinai pamokyti vaikus anglų kalbos, kol atsiras nuolatinė mokytoja, mat dėl ligos tuometinė anglų kalbos mokytoja viduryje mokslo metų paliko darbą, o mokinius, kurie buvo gimnazinio amžiaus, reikėjo parengti valstybiniam egzaminui. Tuo metu jau turėjau keturias mažametes dukras, iš kurių tik vyriausioji buvo pradėjusi lankyti mokyklą. Buvau išsiilgusi bendravimo su aplinkiniais žmonėmis, todėl įkalbinėti manęs ilgai nereikėjo. Sutikau dar ir todėl, kad mokykloje, kurią ir pati prieš keliolika metų buvau baigusi, tebedirbo nemažai mano mokytojų – neeilinių asmenybių, kurias labai gerbiau, kuriomis žavėjausi ir iš kurių pati norėjau mokytis. Mano kaip pedagogės pirmoji kelio atkarpa nuo sutartų trijų mėnesių, tęsėsi dešimtį metų. Po to sekė Valstybės institucijų kalbų centras, kuriame dirbu dar ilgiau – dvidešimt penkerius metus.

V. Končius. Teko gimti pasaulio dalyje, kur ne tiek pilietybė ar religija, kiek gimtoji kalba labiausiai apibrėžia žmogaus tapatybę. Nuo vaikystės domėjausi kalbomis, svajojau išmokti naujų kalbų, jaunystėje kalbų mokymasis ir mokymas, kitų kultūrų pažinimas per kalbą tapo mano hobiu ir aistra. 1993 metais įstojau į anglų ir rusų filologijos specialybę Šiaulių Universitete. Taip susiejau savo gyvenimą su kalbomis.

J. Šliogerienė. Pedagogo profesijos pasirinkimas nebuvo atsitiktinis, tai buvo mano išsvajota profesija nuo pradinių klasių. Keitėsi tik mokomasis dalykas, kurio mokytoja norėčiau būti. Buvo matematika, rusų k., galiausiai dvyliktoje klasėje nusprendžiau tapti anglų k. mokytoja. Tokio pasikeitimo priežastys buvo kelios, viena svarbiausių – to dalyko nuostabių mokytojų įtaka. Šiandien esu ne tik pedagogė, bet ir mokslininkė. Tai tikrai nėra mažiau įdomi veikla, kuri verčia judėti į priekį, atnešti studentams į auditoriją naujausias žinias ir pasiekimus.

R. Sarnickienė. Manau, pasirinkau profesiją labai natūraliai: nuo vaikystės žaidžiau “mokyklą”- su kiemo draugais su lėlėmis- ir man tai visada labai patiko. Matyt, tai buvo artima mano charakteriui. Studijų laikais teko padirbėti korepetitore ir man gana gerai sekėsi, mano mokiniai sėkmingai išlaikydavo baigiamąjį ar 6 tuomet dar stojamąjį egzaminą. Nemenką įtaką darė mano tėvelio pavyzdys, jis visą savo gyvenimą dirbo akademinio irklavimo treneriu, pasiimdavo mane dar mažą į savo treniruotes. Taigi teko stebėti, kaip jis bendrauja su sportininkais. Savo profesinio kelio pradžioje išbandžiau ir kitas profesijas, pvz. teko vertėjauti ir versti įvairius tekstus į vokiečių ar lietuvių kalbą, tačiau man ši veikla nebuvo artima ir nusprendžiau netobulinti savo kaip vertėjos įgūdžių, bet atsiduoti pedagoginei veiklai. Niekada dėl to nesigailėjau.

J. Patackaitė. Apie pedagogės darbą svajojau nuo mažens. Visus mažesnius vienkiemio vaikus mokiau. Tik mokiau ne užsienio kalbų, o vaidybos ir „stačiau“ vaidinimus. Bet manau, kad pedagogas ir turi būti kartais aktorius, kartais režisierius, kartais psichologas, kartais filosofas.

L. Chodzkienė. Būtų neteisinga sakyti, kad kryptingai siekiau mokslininko karjeros. Mano kelias buvo pakankamai vingiuotas ir turtingas atradimais. Vaikystėje svajojau ateitį sieti su menais, bet įstojau į anglų filologiją. Baigusi VU Filologijos fakultetą pradėjau Operos ir baleto teatre, Literatūros skyriuje. Tada buvau be galo laiminga, galėdama iš arčiau pažinti meno pasaulį, dalyvauti spektaklių pastatymuose tiek vertėjaudama režisieriams, tiek pristatydama spektaklius publikai. Tą romantišką laikotarpį teatre nutraukė stiprėjanti Sąjūdžio banga, atvėrusi naujas anglų kalbos žinių pritaikymo galimybes. Jaunatviškas entuziazmas skatino pamėginti įvairias su anglų kalba susijusias veiklas, todėl esu „ragavusi“ gidės, vertėjos, mokytojos, dėstytojos darbo. Į Vilniaus Universitetą, tuometinę FBMM katedrą, dėstyti sugrįžau 1991 metais. Dėsčiau dalykinę kalbą Matematikos, Gamtos mokslų fakultetuose. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, o VU Užsienio kalbų institutui laimėjus tuometinės Erasmus Lingua programos grantą, teko koordinuoti pakankamai didelį projektą „Kalba visiems“. Tai buvo lyg simbolinis Pabaltijo šalių prisistatymas ES šalims-senbuvėms: šešių Europos šalių (Lietuvos, Latvijos, Estijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos ir Italijos) chorai savo dainomis mokė vieni kitus savo gimtųjų kalbų. Seniai puoselėta svajonė – mokyti kalbą per dainą – buvo įgyvendinta. Po to sekė daug projektų. Viena veikla vijo kitą. Įstojau į doktorantūrą socialinių mokslų srityje, įgijau dar vieną, edukologo, specialybę. Ir visada ieškojau galimybės, leidžiančios kalbą sieti su kultūra, todėl ir dabartinis mano mokslinių tyrimų laukas – tarpkultūrinė komunikacija – ir kokią Lietuvą atranda į mūsų šalį atvykstantys užsieniečiai.

A. Rudienė. Jau vaikystėje tikėjau, kad pedagogas visuomet turės darbo, nes visuomenė be edukologų, mokslo žmonių netobulėja.

V. Žiūraitė. Kvietimo dėstyti universitete sulaukiau labai anksti, vos tik baigusi bakalauro studijas. Iki tol jau buvau padėjusi mokyti ispanų kalbos keliose Kauno mokyklose. Tuo metu man atrodė labai svarbu dalintis savo ispanų kalbos žiniomis, nes pati neturėjau galimybės mokytis šios kalbos mokykloje. Niekada nesvajojau dirbti mokykloje, bet nuo pat studijų universitete pradžios žinojau, kad ateityje norėsiu mokytis doktorantūroje ir rinksiuosi mokslininkės kelią. Per bakalauro studijų metus Vytauto Didžiojo universitete ir Alikantės universitete Ispanijoje, sutikau daug profesionalių, kūrybingų, įkvepiančių dėstytojų, kurie iš esmės padėjo pagrindą mano suvokimui koks turėtų būti geras pedagogas. Būtent remdamasi tais pavyzdžiais, stačia galva „nėriau“ į dėstymą universitete ir, manau, kad turėjau šaunią pradžią. Visuomet prisiminsiu savo pirmąjį pusmetį ir pirmuosius studentus, kurių dauguma buvo pirmakursiai. Visi buvome „žali“, tad mokėmės vieni iš kitų, buvome kaip gerų draugų grupė. Tikriausiai tas betarpiškas bendravimas padėjo ispanų kalbos paskaitas paversti nuotaikinga kelione į pažinimą, o vėliau tas žinias pritaikiau ir dėstydama kitus dalykus universitete.

L. Kuprienė. Mano gyvenimas pilnas atsitiktinumų. Negaliu sakyti, kad nuo mažens žinojau, kad tapsiu mokslininke, dėstytoja. Šia kryptimi „stumtelėjo“ dėstytojai. Matyt, kažką įžvelgė.

Nuveikėte kalnus prasmingų darbų. Pedagogo pašaukimas – ieškoti, kaip geriausiai būti naudingam studentui/moksleiviui/institucijai, kurioje dirba ir išmanyti profesijos vingrybes. Kaip jums sekasi ir kas yra Jūsų pašaukimo šaltinis?

A. Auškelienė. Tikrai nesijaučiu nuveikusi kalnus labai prasmingų darbų, bet tai, ką savo didžiąją gyvenimo dalį veikiau – pedagoginis darbas – man atnešė daugiausia džiaugsmo ir pasitenkinimo. Dirbdama su žmonėmis – kokio amžiaus jie nebūtų – nuolatos pati mokiausi, augau ir tobulėju kaip asmenybė. Mano pašaukimas yra patys žmonės. Labai myliu savo studentus ir pedagoginį darbą – jaučiuosi jame kaip žuvis vandenyje.

T. Ringailienė. Manau, atrasti, suvokti savo pašaukimą – ką noriu veikti, kas man teikia džiaugsmo ir prasmės – jau yra puikiausias motyvacijos šaltinis, prasmė ir dovana gyvenime. Ypač kai matau, kad daugybė žmonių blaškosi ieškodami savęs, savo pašaukimo. Susidomėjimas lietuvių kalba auga, džiugu matyti studentus, besinaudojančius mano knyga „Lean and Speak Lithuanian“, šįmet jau pasirodė antrasis jos leidimas. Taigi matau, kad tai, ką darau, atrodo naudinga ir prasminga ir kitiems.

V. Končius. Manau, kad svarbiausia yra gyvas interesas, domėjimasis savo dalyku, siekis tobulėti, atrasti savo kelią ar metodikos principus, kurių prasmingumu ir veiksmingumu tiki. Taip pat svarbus yra gyvas kontaktas su konkrečiu besimokančiuoju, jo poreikių suvokimas, empatija ir tolerancija.

R. Sarnickienė. Kadangi vokiečių kalbos mokytoja/dėstytoja dirbu jau 30 metų ir savo profesiniame kelyje turėjau ir turiu įvairaus amžiaus bei įvairių profesijų mokinius, manau, kad jau galėčiau pasakyti, kas yra svarbu mano darbe. Visų pirma turi būti nuoširdus ir mokinys turi pajusti, kad esi pasiruošęs jam padėti. Tai nereiškia, kad visada žinau, kaip padėti pasiekti optimalaus rezultato, bet nuoširdus bendravimas ir abipusis pasitikėjimas padeda “nuversti kalnus”. Mokant kalbą, visada pabrėžiu, kad kalba – tai komunikacija, ir ji turi įvykti, t.y žmonės turi suprasti vienas kitą, su daugiau ar mažiau gramatinių klaidų. Svarbu išdrįsti prabilti užsienio kalba, įgauti pasitikėjimo.

L. Chodzkienė. Mano galva, visais atvejais turėtume galvoti apie moksleivius, studentus. Juk jie mus įkvepia naujoms paieškoms, antra vertus, jų dėka mes tobulėjame.

J. Patackaitė. Ar man sekasi? Ačiū, kad paklausėte. Savęs dažnai ir pati klausiu, tik truputį kitaip! Ar aš įdomi, ar man dar įdomu! Tačiau kaskart dar atsakau: myliu savo darbą, dar nepasiduosiu, dar stengsiuosi būti įdomia, įdomiai vesti paskaitas. Kažkada mokykloje viena klasės auklėtoja, kai pasakiau, kad būsiu mokytoja, mane bande perkalbėti, sakydama, kad tai labai sunki profesija, kad gal pasirinkčiau, kažką lengvesnio. Tuomet net pyktelėjau. Tačiau vėliau supratau, jog ji tikrai buvo teisi. Tai labai sudėtinga, atsakinga, tačiau beprotiškai įdomi ir smagi veikla, kuri skatina tobulėti, nuolat mokytis ir keistis.

L. Kuprienė. Kaip sekasi, galėtų pasakyti mano studentai ir mokiniai. Kartais juokauju, kad jei buvę studentai gatvėje sveikinasi ir moja ranka, vadinasi, su pedagogo darbu susidoroju. Ir tas malonus pamokos ar paskaitos pabaigoje išgirstas žodelis „ačiū“.

A. Rudienė. Mano pašaukimo šaltinis yra pasitarnauti žmonėms, mokyti juos anglų kalbos, perduoti geriausias ir naujausias žinias, kad anglų kalba galėtų reprezentuoti Lietuvą pasaulyje. Tai džiaugsmas, kai aukštesnis anglų kalbos lygis žmogui atveria duris į karjeros aukštumas, verslo platybes ir kitus pasiekimus. Be to, mūsų institucija moko ir kitų kalbų bei vykdo pedagogų kvalifikacijos tobulinimo renginius. Tad visose įstaigos srityse bet koks kliento laimėjimas yra džiaugsmas, variklis bei lakmuso popierėlis, kad esame naudingi ir reikalingi.

Švietimo ir mokslo sistema Lietuvoje turi istoriją, filosofiją, taisykles, kurias turime išmanyti. Kiek tai įtakoja kalbininko darbo specifiką?

J. Patackaitė. Įtakos tam turi daug. Prieš dešimt metų bandžiau su atsakingais darbuotojais diskutuoti ir išsakyti savo nuomonę dėl antrosios užsienio kalbos bendrojo ugdymo mokyklose. Labai jau nepatiko ta dvikalbystė: pirmoji užsienio kalba tik anglų, antroji – tik rusų. Ir siūliau tuomet nedaug – suteikti mokiniams užsienio kalbų pasirinkimo laisvę. Dėja, nesuprato manęs…. Tačiau aš džiaugiuosi, kad Vilniaus kolegijos vadovai pasitiki manimi ir suteikia studentams pasirinkimo laisvę. Džiaugiuosi už kolegas universitetuose, kurie suteikia dėstytojams galimybę siūlyti, o studentams laisvę rinktis. Lietuvos studentai labai sumanūs, atsakingai vertina savo galimybes ir ateities perspektyvas. Gaila, kad neatsižvelgiama į patyrusių pedagogų nuomonę. Diskusija vyksta, tačiau sprendimai priimami visai kiti, todėl laiką skirtai beprasmėms diskusijoms, stengiuosi skirti studentams, kolegoms, veiklai Asociacijoje, kurie ir išgirs, ir įvertins.

V. Končius. Be abejo, taisyklės yra svarbu, jas reikia žinoti ir jų laikytis, kad procesas eitų sklandžiai, tačiau man taip pat labai svarbu kad nebūtų varžoma kūrybinė laisvė. Labai sunku daryti kažką, ko prasmingumu ar efektyvumu netiki, daryti vien dėl to, kad taip taisyklės reikalauja. Esu likęs manyti, kad kalbos mokymas/ -is yra labiau menas, negu mokslas, tai labai individualus procesas, todėl jaučiu, kad tiek mokytojui, tiek besimokančiajam turėtų būti palikta daugiau erdvės improvizacijoms, kūrybingumui. Svarbu juk galutinis rezultatas, o ne kelias, kaip jis bus pasiektas.

A. Auškelienė. Sudėtingas man šis klausimas, gal jis labiau tiktų ir patiktų mokslininkams, tyrėjams… Su anglų kalba pirmą kartą susidūriau būdama šešerių, kai pradėjau lankyti Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą – tuomet, septintajame dešimtmetyje ji buvo prestižinė, nomenklatūrinės valdžios mokykla, vienintelė visame Vilniuje, kur anglų kalbos buvo mokoma nuo pirmos klasės, o vyresnėse klasėse be anglų kalbos dar keli dalykai buvo dėstomi anglų kalba – anglų ir amerikiečių literatūra, anglų geografija ir netgi anglų karinis parengimas! Gyvenant už “geležinės uždangos”, mus, spaliukus, nebuvo sunku įtikinti, kad JAV yra didžiausias Tarybų sąjungos priešas, su kuriuo reikia kovoti. O priešo kalbos reikia mokytis ypač uoliai, kad išmoktumėm kalbėti be menkiausio akcento. Pati ne kartą iš savo mokytojų buvau girdėjusi, kad šios mokyklos absolventai dirbs slaptose tarnybose, kitaip tariant šnipais. Šiandien tai jaunimui sukelia šypseną.

L. Chodzkienė. Jūsų išvardinti aspektai yra kertiniai, be kurių neišmanymo neįsivaizduoju sėkmingos pedagogo veiklos. Pedagogas turi matyti visą savo šalies švietimo sistemos struktūrą ir justi tos sistemos grandžių pulsą bei sąryšingumą. Jei pastarojo nėra, jei darnos nėra, sistema išsiskaido į daugybę dalelyčių: jose vieniši pedagogai sukasi savo darbų verpetuose, o visumą tenka susirinkti patiems studentams. Vieniems pavyksta, kitiems – ne. Todėl ir atsiranda tiek daug spragų švietime. Ir dar neatskirčiau Lietuvos aukštojo mokslo institucijų nuo bendrosios Europos aukštojo mokslo erdvės, nuo vyraujančių tendencijų pasaulio ir Europos švietime, tame tarpe ir užsienio kalbų mokyme(si).

A. Rudienė. Tam tikros taisyklės padeda orientuoti veiklas pagal kliento poreikius, nukreipti tinkama linkme. Pavyzdžiui, yra būtina žinoti bendrąsias mokyklų programas, įvairių testų ar egzaminų reikalavimus, orientuoti pedagogų kvalifikacijos tobulinimo veiklą pagal patvirtintus prioritetus, kad energiją ir žinias galima būtų nukreipti ten, kur reikia.

L. Kuprienė. Istoriją reikia žinoti, jei norime eiti pirmyn. Filosofija – bet kurios mokslo srities „padažas“. Dėl taisyklių… Dar XVIII a. vokiečių rašytojas G. Lichtenbergas yra sakęs: „Jūs neįsivaizduojate, kiek reikia sulaužyti taisyklių, kad įsivyrautų tvarka“. Ypač norėčiau šią mintį pritaikyti pedagogo darbui. Milijonai 9 taisyklių, bet gerų rezultatų neretai pavyksta pasiekti tada, jei daugumą popieriukų su reguliavimais, reglamentavimais ir kitokiais nurodymais paslepiame stalčiuje.

A. Meškauskienė. Nors bendrai švietimo sistema Lietuvoje jau ne vieną dešimtmetį yra malama įvairių reformų girnose ir išgyvena ne pačius geriausius laikus, tačiau VDU kalbininkai turi tam tikrą užuovėją, nes universiteto kalbų politika su daugiakalbystės idėjomis ir jų puoselėjimu yra viena iš institucijos prioritetinių sričių. Tik dėka universiteto paramos, Užsienio kalbų institutui pavyksta išlaikyti plačią užsienio kalbų pasiūlą, kuria gali naudotis ne tik studentai, bet ir VDU bendruomenė, moksleiviai bei miesto bendruomenės nariai.

Kas yra svarbiausia Jūsų darbe? Kas ta ašis, apie kurią sudėliojate darbus? Kiek svarbu darbe naudoti naujausius mokslo pasiekimus, metodikas, IT technologijas?

V. Žiūraitė. Man svarbiausia – nestovėti vietoje, nuolatos tobulėti, mokyti(s), keisti(s) ir nebijoti iššūkių. Visuomet stengiuosi realizuoti visas savo idėjas ir neužsibūti vienoje vietoje, todėl dažniausiai besibaigiant vienam projektu, jau imuosi kito. Veiklumas, kuriuo noriu „užkrėsti“ ir kitus, man yra raktas į profesinę sėkmę. Žinoma, norint viską suspėti ir atlikti kokybiškai, neįsivaizduoju savo gyvenimo be įvairių IKT įrankių. Pati nepaleidžiu telefono iš rankų, todėl nesitikiu, kad tą darys ir mano studentai. Atvirkščiai, visuomet jų prašau turėti išmanųjį įrenginį, kuris bus įgalintas paskaitos metu ir padės mokyti(s). Pati vedu inovacijų ir IKT įgalinimo mokymus kolegoms ir džiaugiuosi, kad vis dažniau atsiranda tų, kurie nori žinoti daugiau negu „Kahoot“. Pasitelkus IKT įrankius mokyme(si), mes galime ne tik praturtinti savo paskaitas, bet ir sutaupyti laiko, juk krūvis universitete ir taip didžiulis!

V. Končius. Man svarbu, kad besimokantysis susidomėtų kalba, kad pajustų jos grožį, unikalų skambesį, atrastų jos dėsningumus, vidinę logiką, žodyno turtingumą, taip pat kad per kalbą prisiliestų prie svetimos kultūros turtingumo. Domiuosi psicholingvistikos mokslo žiniomis apie tai, kaip žmogus įsisavina svetimą kalbą, kaip svetima kalba ir kultūra tampa žmogaus savastimi ir iki kiek tai įmanoma suaugusiam žmogui, kaip tai priklauso nuo žmogaus išankstinių nuostatų ir atvirumo ar uždarumo naujam pasauliui. Be abejo, informacinės technologijos leidžia mums dabar turėti tokį kontaktą su svetima kalba ir kultūra, apie kokį net ir mano studijų laikais (nekalbant apie dar ankstesnius) nebuvo galima net svajoti. Todėl jaučiu, kad viena vertus informacinių technologijų vystymasis tarytum kelia tam tiktą grėsmę kalbos mokytojo profesijai (mašininis vertimas leidžia vis tobuliau bendrauti nemokant kalbos), tačiau kita vertus internetas ir kitos skaitmeninės technologijos leidžia daug geriau ir greičiau pasinerti į kalbą ir kultūrą, pajusti jų specifiką ir grožį. Pagrindinis perversmas, kurį, manau, atneš informacinės technologijos – ateityje kalbos mokomasi bus ne iš reikalo bendrauti (tą gali atlikti mašininis vertimas), tačiau iš humanitarinio intereso, noro pažinti, tobulėti.

T. Ringailienė. Be jokios abejonės – darbe itin svarbūs ir mokslo pasiekimai, ir metodikos, ir technologijos. Vis dėlto, manau, kalbos mokymosi esmė – bendravimas, ryšys. Todėl stengiuosi atkreipti dėmesį į kiekvieną studentą, jo/s poreikius, paskatinti nebijoti kalbėti, klausti, pasitikslinti, aiškintis, diskutuoti. Atradus raktą į besimokančiojo širdį, galima sukurti daug nuostabių dalykų – tiek metodikų, tiek technologijų.

L. Chodzkienė. Jau minėjau, kad man svarbu suvokti bet kurios veiklos visumą. Tik ją žinodama galiu dėlioti savo veiklos žingsnelius. Dirbant aukštojoje mokykloje pirmiems pažinti naujoves ir jas perduoti jaunajai kartai – būtina. Kitaip nematau darbo universitete prasmės.

L. Mockienė. Dėstant savo dalykus visada stengiuosi integruoti į studijų procesą naujausius mokslo pasiekimus, metodikas ir IT technologijas. Viena jų yra tekstynų analizė, kuri ypatingai pasitelkia kalbų analizei, įvairių kalbinių aspektų lyginimui bei leidžia studentams savarankiškai eksperimentuoti ir atrasti netikėtus dalykus.

R. Sarnickienė. Taip pat labai svarbu, kad besimokančiam būtų įdomu ir patogu, ką jis daro. Temos, užduotys, mokymosi metodika, technologinės priemonės – visa tai gali varijuoti nuo besimokančio amžiaus, profesijos bei mokymosi tikslo. Kartais tenka “paauklėti”, t.y paaiškinti, kodėl viena ar kita užduotis yra svarbi arba kodėl gramatinių lentelių mokymasis atmintinai nėra efektyvu.

L. Kuprienė. Platus klausimas, būtų galima diskutuoti ne vieną valandą. Taip, pedagogo ( ir mokykloje, ir universitete) darbe svarbu diegti IT technologijas, remtis mokslo pasiekimais, taikyti naujausias metodikas. Bet kartais tai yra tik pedagogo ambicijos. Vaikas/studentas – jis yra svarbiausias dalyvis. Nereikėtų pamiršti ir tradicinių, kartais nuobodžiai atrodančių, senus laikus primenančių dalykų: spausdintos knygos, žaidimo, rašiklio ir lentos. Juk nevisi geba, gali (dėl įvairiausių priežasčių) ir privalo būti „išmanautai“, ne visiems ir tinka.

A. Rudienė. Visi šie paminėti dalykai yra labai svarbūs, nes edukologas yra tas lyderis, vedantysis, kuris turi būti nuolat priekyje, tad išmanyti naujausias technologijas, metodikas, bet kokią veiklą remti naujausiais pasiekimais yra svarbiau negu svarbu, nes kartos keičiasi, o su jomis ir mokymo(si) metodika.

J. Patackaitė. Pedagoge dirbu nuo 1993 m., o taip pat dar porą metų ir prieš studijas, tad 2023 m. bus 32 metai darbo patirties ir kuo toliau dirbu, tuo labiau galvoju, kad nesvarbu kokį darbą dirbtume, svarbiausia – būti naudingu ir reikalingu žmonėms. Todėl ir pedagogo darbe man svarbiausia padėti studentams atsiskleisti, perduoti savo žinias, o kolegoms – patarti, pasidalinti informacija, pasiūlyti savo pagalbą ar tik išklausyti juos, nes mūsų darbas ir jame iškylantys sunkumai ne visiems suprantami. Geras pedagogas ne tik geras specialistas ir žmogus, jis ir nepaprastai mylintis savo gimtąjį kraštą, kalbą, savo mokytojo ar dėstytojo darbą, gerbiantis žmones ir tą pagarbą ir meilę skleidžiantis kitiems. O technologijos man patinka tuo, kad vienu mygtuko paspaudimu galima susisiekti su kolegomis kitame pasaulio krašte, sužinoti, jų darbo metodikas ir pasidalinti savo patirtimi, savo tyrimais ar medžiaga.

A. Meškauskienė. Labai svarbus noras mokytis visą gyvenimą, bet nemažiau svarbu neprarasti ryšio su žmonėmis. Dar svarbu nesusireikšminti ir negalvoti, kad tu jau viską pasiekei ir viską žinai, nes gyvenimas labai sparčiai keičiasi ir tai ką žinojai ir mokėjai vakar, šiandien jau gali būti visai bevertis dalykas, ypač kalbant apie technologijų panaudojimą, kurių poreikis ir svarba dar labiau išaugo pandemijos metu. Šis laikas privertė išmokti dirbti su technologijomis net ir tuos, kurie su jomis iki tol ne labai draugavo. Taigi tiek mokslo pasiekimai, technologijos ir metodikos yra labai svarbios šiuolaikiniame pasaulyje, bet svarbu nepamiršti svarbiausio, be kurio visos naujovės neturėtų jokios prasmės – žmogaus.

A. Auškelienė. Svarbiausia man yra besimokantysis – nesvarbu, ar jis mokinys, ar studentas, ar suaugęs, besimokantis visą gyvenimą. Apie jį viskas turi suktis – ir turinys, ir metodika ir technologijos turi tarnauti jo poreikiams. Technologijas stengiuosi taikyti, kur jos tikrai reikalingos, bet jei mokau klasėje, tikrai neužsižaidžiu su IT, nes gyvas bendravimas žiūrint pašnekovui į akis – klausymas, pasakojimas, kalbėjimas monologu ar dialogu – yra be galo svarbus kalbos mokyme.

Pakalbėkime apie Jūsų studentus/ moksleivius: kaip sekasi siekti rezultatų? Ar lengva iš mažai kompetencijų/ žinių/ įgūdžių sukurti daug ir padėti jiems išmokti kalbos subtilybių, pritaikyti profesinėje veikloje, laisvai susikalbėti ir pristatyti Lietuvą ir jos pasiekimus pasaulyje?

L. Mockienė. Kai pradedu dirbti su nauja studentų grupe, pirmiausia bandau sukurti šiltą atmosferą, kad jie visi galėtų atsiskleisti, nebijotų daryti klaidas, eksperimentuotų ir dalintųsi savo atradimais ir pasiekimais. Nors studentai ateina į universitetą su įvairiais anglų kalbos lygiais, labai džiugu matyti, kaip kurso pabaigoje jie demonstruoja tikrai nemažą proveržį, kurio ir patys, gal būt, net nesitikėjo.

T. Ringailienė. Man gyvenime labai pasisekė, kad galiu dirbti su daugiakalbe ir daugiakultūre auditorija: lietuvių kalbą kaip užsienio renkasi tiek Erasmus, tiek mainų studentai, tiek lietuvių kilmės žmonės, tiek lingvistai, vertėjai ir t.t. Dažniausiai atėję į pirmąją paskaitą jie moka pasakyti tik „laba diena“, „ačiū“, „viso gero“, o A1 lygį baigia jau žinodami nemažai žodžių, gebėdami kalbėti paprastomis, buitinėmis temomis, tačiau svarbiausia – susidomėję lietuvių kalba, baltų kultūra, istorija. Ne kartą tenka išgirsti: „Kaip įdomu! Lietuvių kalbą mokysiuos ir toliau“. Manau, tokie studentai – puikiausi Lietuvos ambasadoriai savo šalyse.

A. Auškelienė. Mūsų studentai – pati įvairiausia auditorija, pradedant valstybės tarnautojais, politikais, diplomatais ir baigiant pačių įvairiausių profesijų įvairaus amžiaus ir dar įvairesnių poreikių specialistais. Tarp jų ir pedagogai, kuriems būtina nuolat tobulinti savo profesines kompetencijas, įskaitant ir komunikacines bendravimo užsienio kalba kompetencijas. Suaugusių mokyme ypač svarbu atliepti besimokančiųjų poreikius, nes jie dažniausiai būna tiksliniai ir labai konkretūs – bendravimo užsienio kalba kompetencijos jiems reikalingos konkrečiam darbui. Todėl ir mokymo turinys ir metodika ir mokymo priemonės parenkamos pagal besimokančiojo poreikius.

V. Končius. Dažnai nėra lengva, nes tai pasiekti dažnai trukdo laiko stoka (kursas būna per trumpas), kartais ir dėl besimokančiųjų požiūrio ar motyvacijos stokos būna sunku rasti tai, kas juos sudomintų. Kita vertus, dėstydamas anglų kalbą jau daugiau nei 20 metų, stebiu studentų pokytį į gerąją pusę: lyginant su situacija prieš 20 – 25 metus pastebimai gerėja Lietuvos studentų anglų kalbos įgūdžiai, taip pat pastebiu ir daugiau motyvacijos, suvokimo, kad mokomasi ne dėl paties mokymosi, bet dėl to, kad anglų kalba yra reikalinga. Bijau, kad kitų užsienio kalbų (pvz. vokiečių, prancūzų) dėstyme šios motyvacijos daug mažiau.

A. Meškauskienė. Jaunimas yra imlus, protingas ir dažniausiai turintis žinių ir įgūdžių, o jei ko ir nežino, tai geba greitai tokią informaciją surasti, tačiau motyvacijos stoka yra vienas didesnių iššūkių tiek besimokančiajam, tiek ir mokytojui. Dar vienas keblumas, kad tie, kurie mokosi naujos kalbos, nori įgyti kalbos žinias lengvai ir greitai, neįdėdami daug pastangų, bet kalbos šitaip neišmoksi, tam reikia daug darbo. Taigi šiuolaikinio pedagogo misija ne tik išmokyti, bet pirmiausiai sudominti, parodyti kam to reikia, paaiškinti, kur tai bus galima panaudoti ir t.t.

J. Patackaitė. Tikrai nėra sudėtinga siekti rezultatų, tik kiekvienąkart su kiekviena studentų karta dirbti reikia vis kitaip ir reikia labai rimtai pasiruošti, apgalvoti, ir paieškoti būdų ir metodų. O tai, kad pirmakursiai ateina su vis mažesniu žinių bagažu, labai neramina. Liūdina ir tai, kad nesuspėjame su kai kuriais per gana trumpą laiką pasiekti tiek, kiek norėtųsi. Tik pradedame, įsivažiuojame, pajuntame kalbėjimo užsienio kalba džiaugsmą ir reikia atsisveikinti. Tad laikausi šio principo: pažadinti juose norą mokytis užsienio kablų toliau ir jau savarankiškai siekti daugiau! Tai ir mane motyvuoja!

J. Šliogerienė. Dar niekada nesigailėjau pasirinkus šį profesinį kelią, todėl visada pasidžiaugiu, kad neinu į auditoriją paniurusi, neatnešu studentams jokių blogų savo nuotaikų, kaip tik džiaugiuosi eidama pas juos, 12 sutikdama kasmet būrį naujų pirmakursių. Nežinau, ar yra lengva studentams padėti mokytis kalbos vingrybių, gal ir nesunku. Svarbiausia motyvacija, tiek mano, tiek jų. Net ir sutikus nelabai motyvuotų studentų, nenuleidžiu rankų, nenuleidžiu kartelės, ieškau kitų bendravimo būdų. Gal todėl grįžtamasis studentų ryšys dažniausiai yra mano pastangų įvertinimas. Smagu, kai sulaukiu studentų padėkos ir plojimų, kai baigiame semestrą, smagu, kai skaitau studentų refleksiją, o ji baigiasi: „I am truly grateful for being introduced to this subject and for the excellent people-management skill seen in the course“.

L. Chodzkienė. Negalėčiau teigti, kad visų studentų kompetencijų lygmuo žemas. Dėstau trečio ir ketvirto kurso studentams, kurių socialinis-kultūrinis kapitalas pakankamai didelis, todėl ieškau būdų, kaip jie toliau galėtų konstruoti savo žinias ar praktikoje realizuotų įgytus gebėjimus. Pastaruoju metu įtikėjau virtualių mainų galia, leidžiančia ugdyti studentų tiek profesines, tiek bendrąsias kompetencijas. Bendradarbiauju su Latvijos, Los Lagos (Čilė) ir Austral (Čilė) universitetų dėstytojais. Dėstydami tą patį dalyką (tarpkultūrinę komunikaciją) skatiname studentus atlikti užduotis tarptautinėse komandose (telebendradarbiaujant). Štai ir pavyzdys, kaip čiliečiai gali sužinoti apie mus, mūsų šalį, jos kalbą ir tradicijas. Sudėtinga, daug laiko reikalaujanti, bet labai įdomi ir, sakyčiau, prasminga veikla.

A. Rudienė. Geriausiai sekasi siekti rezultatų tada, kai vidinė besimokančiųjų motyvacija yra labai aukšta.

V. Žiūraitė. Kad geriau suprasčiau savo studentus, kurie mokosi naujos kalbos ir žinočiau kokie iššūkiai jiems kyla, aš taip pat stengiuosi atrasti laiko kitų kalbų mokymuisi. Po ispanų kalbos studijų, tęsiau pažintį su romanų kalbomis, pasirinkdama italų ir portugalų kalbas. Tačiau tikrąjį naujos kalbos pažinimo džiaugsmą patyriau visai neseniai, kai pradėjau mokytis japonų kalbos. Susidūrus su Azijos kalbomis, supranti, kad dar niekas iki šiol nebuvo nei nesuprantama, nei sudėtinga. Štai perskaičius sakinį japoniškai, jauti, kad sušilai, kaip teko pavargti . Atsidūręs studento pozicijoje pradedi vertinti gerai suplanuotą paskaitą, dėstytojo rūpestingumą ir kompetenciją, tinkamą mokymo(si) tempą. Pati dėstydama irgi apie tai nuolatos galvoju, tačiau turiu pripažinti, kad norint įgyvendinti užsibrėžtus tikslus ir per semestrą išmokti vieną kalbos lygį, tempas tikrai yra labai didelis ir net per didelis. Kita vertus, džiugu, kai studentas pabaigęs A1 ispanų kalbos lygį, jau galės, atsidūręs realioje situacijoje, paklausti kelio, užsisakyti kavos ar pasiskųsti ką jam skauda. Džiaugiuosi ir tais savo studentais, kurie išpildė savo svajonę ir šiuo metu sėkmingai dirba arba studijuoja Ispanijoje ir kalbą, kuri kažkada jiems atrodė sunki, naudoja kasdien be jokių problemų.

L. Kuprienė. Visada siekis vienas – nauja kalba gebantis bendrauti studentas/moksleivis. Kaip sekasi? Čia jau komandinis darbas. Su vienais geriau, su kitais – mažiau gerai. Sunkiausia įtikinti mokytis tuos, kurie, nežino, kodėl atėjo mokytis (ypač mokykloje, kai antrąją užsienio kalbą parenka tėvai arba ateina, nesusidarė kitos kalbos grupė). Labiausiai širdį džiugina matant buvusius studentus, tampančius mokslo daktarais, laiminčius įvairius apdovanojimus. Taip, negalima prisiimti visų laurų, bet kelias savo darbo kruopeles vis tiek smagu matyti.

Kokie epizodai ir pasiekimai Jūsų darbe yra įsimintiniausi, verti dėmesio ir iš jų galėtų pasimokyti kolegos, kurie pasitikėjo Jumis ir išrinko į LKPA tarybą?

A.Auškelienė. Įsimintiniausios yra tokios patirtys, kurios perkeičia mano besimokančiųjų gyvenimus, kurios ir man tampa gyvenimo pamokomis. Štai kad ir toks pavyzdys. Dirbdama dėstytoja Valstybės institucijų kalbų centre daug metų anglų kalbos mokiau vieną aukštą pareigūną, dirbantį švietimo sistemoje. Nebuvo jis labai uolus studentas, per savo išsiblaškymą pradaigojęs nemažiau kaip dešimt centro vadovėlių, dėl savo užimtumo dažnai atšaukdavęs pamokas. Mokėmės su juo ilgai, gal net kokių dešimt metų… Galiausiai išdrįsau paklausti jo, gal norėtų pakeisti dėstytoją, nes jau tiek metų mokytis su ta pačia dėstytoja gal 13 pabodo, o dar be to, pasiekus B2 kalbos mokėjimo lygį, galima toliau mokytis savarankiškai. Atsakymas mane pribloškė. Į tai mano studentas atsakė: „Nejaugi manote, kad su jumis mokiausi vien tik anglų kalbos? Jūs man buvote daug daugiau nei vien anglų kalbos mokytoja, jūsų dėka aš lioviausi mikčiojęs“. Iš tiesų, buvau visiškai pamiršusi, kad pirmaisiais mūsų mokymosi metais, besimokantysis gana dažnai sunkesnėse situacijose ar susijaudinęs užsikirsdavo ir imdavo mikčioti. Bėgant metams, ši problema palengva išnyko. Tokios patirtys ir yra įsimintiniausios, jos tau nuolatos primena, kad turi būti daug daugiau nei vien tik anglų kalbos dėstytoja.

L. Chodzkienė. Šių metų spalio mėnesį viešėjau Leono universitete. Mano dėstymo vizito programą derinęs profesorius Robert’as O‘Dowd’as paprašė parengti pranešimą apie Lietuvą. Į pranešimo turinį įtraukiau ir keletą skaidrių apie Lietuvos piliečių užsienio kalbų mokėjimą. Pasidalinau ir Eurostato informacija: „97% lietuvių teigia, kad jie moka nors vieną užsienio kalbą“. Apie Lietuvą teko pasakoti penkis kartus, ir kiekvieną kartą man demonstruojant minėtą skaidrę, profesorius paprašydavo stabtelėti ir atkreipdavo studentų dėmesį į tai, kad tokios mažos šalies, kaip Lietuva, žmonės moka tiek užsienio kalbų. Studentai nustebdavo, o mane apimdavo pasididžiavimo jausmas visa Lietuvos kalbininkų bendruomene ir jos milžinišku indėliu mokant šalies piliečius užsienio kalbų!

Žvelgiant iš minėtos perspektyvos, juk kiekvienas/-a plušėjome, kad šalies gyventojai kalbėtų viena ar kita užsienio kalba. Mano giliu įsitikinimu, mes per mažai pasakome gerų žodžių vienas kitam, per retai pagiriame vienas kitą, ar paskatiname atsiverti ir pasidalinti savo sėkmės istorija.

R. Sarnickienė. Aš džiaugiuosi, kad mano profesijoje bei institucijoje, kurioje aš dirbu, nuolat tenka mokytis pačiai. Pradžioje gilinausi į metodines ir didaktines subtilybes, vėliau tobulinau vadybinius įgudžius, mokiausi anglų kalbos, prieš kelis metus teko mokytis dirbti nuotoliniu būdu. Įdomu, kas dar laukiau ateityje.

J. Patackaitė. Įsimintiniausi yra pirmi metai mokykloje, Kolegijoje, su Užsienio kalbų katedros, (dabar centro) dėstytojais, išvykos su jais, pirmi organizuoti renginiai studentams ir kolegoms. Ir turbūt pagrindinis principas, kurio visuomet laikausi: siekti paties geriausio rezultato, maksimaliai skirti laiko ir jėgų darbui ar užduočiai, kuri skirta, kad nepavesti kolegų, draugų ar bendraminčių.

A.Rudienė. Smalsumas ir nuolatinis noras mokytis ko nors naujo ir naudingo.

A. Meškauskenė. Neišskirčiau kažkokio epizodo ar vienos veiklos, visi kasdieniai darbai yra svarbūs ir jų atlikimas kiekvieną dieną padeda siekti didesnių tikslų. Jei kolegos gali kažko pasimokyti iš manęs, tai puiku, bet labiausiai džiaugiuosi galėdama dirbti su šaunia komanda ir mokytis iš jos, nes geriausi rezultatai ir didžiausi tikslai pasiekiami dirbant komandoje.

V. Žiūraitė. Kartu su studentais esame suorganizavę daugiau nei 100 renginių ir projektų, skirtų ispanų kalbos bei kultūros pažinimui. Man tai yra pati mieliausia ir įdomiausia veikla universitete. Renginių organizavimas pareikalauja labai daug žinių, kurių kartais neturi, bet išmoksti. Pavyzdžiui, man yra tekę gaminti dekoracijas, siūti kostiumus, maketuoti reklamas, fotografuoti, filmuoti, rašyti straipsnius keliomis kalbomis, kurti projektus, prašyti finansavimo, ieškoti tarptautinių partnerių ir t.t. Kiekvienas renginys atneša vis kitą iššūkį, o apie darbą su ispanais jau galėčiau parašyti knygą. Iš tiesų, kartais reikia ne tik lankstumo, bet ir diplomatinių sugebėjimų. 2020 metais mano pastangas įvertino Ispanijos Karalystės ambasada Lietuvoje, kai skyrė Karalienės Izabelės Katalikės ordino kryžių už indėlį į Ispanijos ir Lietuvos tarptautinių santykių plėtojimą. Tuo tarpu studentai, kurie ne tik dalyvauja renginiuose, bet ir padeda man 14 juos organizuoti, turi unikalią galimybę pažinti ispanakalbių šalių kultūrą iš labai arti. Į renginių programas dažnai įtraukiame Kaune gyvenančius ispanų kalbos gimtakalbius, tad gaunasi šaunūs kultūriniai mainai ir kartu kalbos praktika.

Kviečiu kolegas taip pat būti aktyviais – ne tik užsiimti įvairių veiklų organizavimu savo institucijose, bet ir bendradarbiauti.

L. Kuprienė. Niekada negalvojau, ko galėčiau pamokyti kolegas. Čia jau jie turėtų „nusigriebti“ tai, kas jiems labiausiai tinka/patinka. Mielai pati pasidairyčiau į kolegas ir pasidžiaugčiau jų laimėjimais.

Ką planuojate nuveikti dirbdami LKPA Taryboje, su kokiu lauknešėliu čia atėjote? Ko tikitės iš asociacijos narių kalbininkų?

A. Auškelienė. Valstybės institucijų kalbų centre teko įgyvendinti nemažai projektų, esu nemažai prisidėjusi prie jų rengimo bei koordinavimo. 2021-2022 m. parengiau tris projektus LKPA, kurie sėkmingai įgyvendinti kartu su LKPA instituciniu partneriu Valstybės institucijų kalbų centru. Šie projektai buvo skirti pagelbėti Lietuvos mokytojams, kartu jie suaktyvino LKPA veiklą, pritraukė į asociaciją naujų narių. Tikiuosi, kad ateinančiais metais ir kiti LKPA nariai prisijungs prie projektinės LKPA veiklos.

V. Končius. Nors pats dėstau daugiausiai anglų kalbą, manau kad yra labai nepageidautinas reiškinys, kad ši kalba tampa vienintele užsienio kalba, kurią mūsų jaunimas mokosi. Šiuo metu dvi užsienio kalbos vyraujančios Lietuvos mokyklose vis dar yra anglų ir rusų. Mano įsitikinimu, situacija, kai jau šitiek metų esame Europos Sąjungoje, tačiau taip mažai mokome ES kalbų, tikrai nėra normali. Todėl manau, kad visomis priemonėmis turime skatinti kalbų įvairovę mūsų švietimo sistemoje – ir ne tik Europos, bet ir Azijos kalbų. Dažnai minima kliūtis tam yra kvalifikuotų specialistų trūkumas. Todėl manau, kad šią problemą reikia spręsti. Ir ne tik rengiant ar ieškant gerų specialistų, tačiau svarbiausia – kitaip suvokiant patį mokymosi procesą, mokytojo rolę XXI amžiuje, darant lankstesnes taisykles, pvz. mokyti svetimos kalbos pagrindų gali nebūtinai tobulas jos žinovas, labai svarbu „įkinkyti” informacines technologijas, skatinant besimokančiojo autonomiją, gebėjimą pačiam savarankiškai tobulėti.

R. Sarnickienė. Tikiuosi, kad taryboje galėsiu būti naudinga savo patirtim kaip dėstytoja praktikė, turinti patirties vykdant tarptautinius egzaminus bei ruošiantis jiems. Turiu patirties mokytojų kompetencijų tobulinimo srityje, esu pravedus nemažai seminarų. Taip pat aktyviai dalyvauju vokiečių k. mokytojų asociacijos veikloje, turiu kontaktų su vokiečių k. mokytojais bei dėstytojais visoje Lietuvoje.

T. Ringailienė. Man labai prie širdies – neformalios kalbų mokymo(si) veiklos. Jos dar labiau padeda atsiverti studentų talentams, leidžia laisviau pasijusti – juk mokosi ne dėl įvertinimo, o dėl to, kad norisi, kad įdomu išmokti, sužinoti, tobulėti. Todėl planuoju kviesti kolegas ir jų studentus jungtis prie įvairių kalbų mokymosi iniciatyvų, o kai kurios iš jų (pvz., kalbų degustacijos) jau vyksta, taip pat jau kvietėme laukti šv. Kalėdų su daugiakalbiu Advento kalendoriumi.

J. Patackaitė. Dėkinga esu kolegoms, kad išrinko į Tarybą, kad pasitikėjo. Man patikėtu sekrėtorės darbu, norėčiau padėti prezidentei, o ir Tarybos nariams, atlikti kanceliarinius darbus, informuoti Asociacijos narius apie renginius, ar kt. reiškmingus įvykius. Taip pat priimti, saugoti ir kaupti reikiamą informaciją Asociacijos būstinėje, prisdėti prie kitų Aosciacijos veiklų: projektų įgyvendinimo, Asociacijos darbų ir rezultatų sklaidos. Tiek iš Tarybos, tiek iš Asociacijos narių tikiuosi bendrų veiklų, tyrimų, projektų, susitikimų ir įdomaus laiko kartu. 15

L. Chodzkienė. LKPA per savo ilgą egzistencijos laikotarpį yra įdiegusi daug gražių tradicijų, tad pirmiausiai, savo veiklą matyčiau puoselėjant tas tradicijas. Mes tiek daug kalbame apie tradicijų tvarumą, tačiau, atėjus į vadovaujančias pozicijas naujiems nariams, lyg ir neprieštaraujame jų atnešamoms naujovėms. Aš ne prieš naujoves, jos reikalingos, bet už sąryšingumą to, kas buvo daryta, ir tai, kas bus daroma.

Antra, norėčiau asociaciją matyti aktyvią tarptautiniame kontekste su veikliomis mokslinių interesų grupėmis.

Trečia, linkėčiau Asociacijai tapti vieninga, koordinuojančia savo veiklas organizacija. Juk kiekvienas asociacijos narys – neįkainojama vertybė su unikalia patirtimi. Kodėl nepasidalinti ta patirtimi su visais? Juk aplankome tiek daug renginių, dalyvaujame tarptautinėse konferencijose, esame įvairių tarptautinių projektų koordinatoriai ar partneriai. Mes tikrai turime ką pasakyti vienas kitam. Tad ir linkiu kalbėtis.

L. Mockienė. Tikiuosi, kad Taryboje galėsiu būti naudinga savo patirtimi ne tik kaip dėstytoja, bet ir kaip universiteto administracijos atstovė, turinti prodekanės, dekanės, instituto direktorės bei universiteto Senato narės patirties. Ne kartą teko atremti administracijos ir kitų fakultetų bandymus mažinti valandas ir kreditus profesinei (dalykinei) užsienio kalbai, kuri suteikia studentams ne tik kalbinius ir komunikacijos, bet ir be galo daug perkeliamųjų gebėjimų, kurie yra gyvybiškai svarbūs studentų profesinėje veikloje.

V. Žiūraitė. Nuo 2019 metų, prezidentės Almantės Meškauskienės kvietimu, pradėjau rūpintis LKPA reprezentacija socialiniuose tinkluose. Nors esu šios srities profesionalė, LKPA įvaizdžio kūrimą mačiau kaip iššūkį, nes tai yra ne vienerius metus skaičiuojanti, ilgas tradicijas turinti organizacija, kurios komunikacija turi būti pakankamai rafinuota, bet tuo pačiu ir moderni bei sudominanti. Džiaugiuosi, kad LKPA kolegos teigiamai įvertino mano darbą ir netgi išrinko vice prezidente komunikacijai. Norėčiau, kad per ateinančius metus pavyktų atnaujinti ir LKPA internetinį tinklapį. Pasinaudodama proga primenu, kad LKPA naujienas sekti galima „Facebook“ ir „LinkedIn“ platformose.

L. Kuprienė. Na, sudėto ir LKPA kelionei paruošto lauknešėlio neturiu. Manau, kad bet kuris darbas yra komandinis darbas ir geriausios idėjos, vaisingiausi darbai prasideda diskutuojant, reaguojant čia ir dabar į kylančius klausimus, stebint kintančias aplinkybes.

A. Rudienė. Įdomu būtų suorganizuoti naujų projektų, tarptautinių programų tarptautiniu mastu.

A. Meškauskienė. Kadangi tai mano antra kadencija esamoje pozicijoje, tad ,,lauknešėlis“ nėra visai tuščias yra laimėti projektai, organizuoti mokymai, dalyvauta Lietuvos pedagogų asociacijų vadovų tarybos veikloje, organizuota tarptautinė konferencija. Kitais metais laukia didžiausio metų renginio, 15-tos tarptautinė konferencijos „Darnioji daugiakalbystė“ organizavimas, kuris tikiuosi su puikia naująja komanda bus sklandus ir produktyvus.

Darbas, šeima, visuomeninė veikla, laisvalaikis reikalauja darnos. Ar turite pakankamai laisvės rinktis ir džiaugtis gyvenimu? Kaip sekasi suplanuoti laiką?

V. Končius. Laiko planavimas mūsų laikais – didelis iššūkis, labai svarbu yra atgauti „informacinio cunamio” sutrikdytą gyvenimo balansą. Tai reikalauja didelės savidisciplinos ir mokėjimo susidėlioti prioritetus. Manau, tam taip pat turėtų būti skiriama daugiau dėmesio švietime.

A. Auškelienė. Kalbų mokymasis visada buvo mano prioritetu – ir vaikystėje, ir studijų metais, ir dirbant, ir šeimoje. Su vyru Remigijum užauginome keturias dukras, dabar jau kuriančias savo šeimas. Visos jos be 16 gimtosios lietuvių kalbos moka dar bent po tris kitas kalbas. Beje, italų kalbos mokėmės visa šeima kartu vienoje grupėje – buvo nepaprasta patirtis, mus visus labai suartinusi.

Labai mėgstu muziką, vaikystėje pati skambinau pianinu. Vyras Remigijus skambina gitara ir dainuoja, dukros taip pat muzikalios, viena jų – Justina – profesionali atlikėja. Todėl šeimoje ir su draugais įvairiomis progomis mėgstame kartu pamuzikuoti, padainuoti.

Visi mėgstame keliauti, juolab kad dabar tam yra rimtas pretekstas – dvi mūsų dukros sukūrusios šeimas užsienyje su kitataučiais.

Virtuvė – mano mylima kūrybinių dirbtuvių vieta, joje praleidžiu nemažai laiko – dabar esu netik mama, bet ir dviejų mažylių močiutė. Esu išleidusi dvi savo receptų knygas, kurias dovanojau savo dukroms jų vestuvių dieną.

A. Meškauskienė. Žinoma, kai darbų yra daug, viską suderinti kartais būna sunku, bet per gyvenimą jau išmokau planuoti ir paskirstyti laiką taip, kad jo užtektų ne tik darbui, bet ir poilsiui, šeimai, pomėgiams, draugams.

J. Patackaitė. Laiko, darbų planavimas turbūt svarbiausia, kas suteikia laisvės rinktis ir džiaugtis gyvenimu. Aišku, su metais reikia ilgiau dirbti ir skirti laiko daugiau toms veikloms, kurias anksčiau pavykdavo atlikti greičiau. Tačiau gyvenimiška patirtis ir tinkamas prioritetinių veiklų susidėliojimas vis dar padeda neatsilikti nuo jaunesnių ir greitesnių kolegų!

L. Chodzkienė. Darna tarp darbų ir šeimos tikrai egzistuoja, gal tik savotiškoje interpretacijoje: darbai ar jų vizijos laikinai ‘apsigyvena’ šeimos kontekste, kartais visi ieškome atsakymų, aptariame palankiausius sprendimų būdus. Aš nesakau, kad visi mano šeimos nariai sprendžia mano darbo problemas, bet mes esame susipažinę su visų narių darbiniais kontekstais, kurių išmanymas, mano galva, yra tam tikra edukacija ir informacijos bei žinių kapitalas. Na, tarkim, mano dukros yra atlikusios nemažai mano dėstomų dalykų pilotinių užduočių. Ilgainiui pamačiau, kad tai buvo joms tik į naudą: tai buvo lyg neakivaizdinės studijos namų sąlygomis, natūraliai susipažįstant su mano dėstomais dalykais, vėliau jos galėjo gilintis į kitus dalykus, mokytis kitų kalbų, taikydamos jau žinomas ir joms priimtinas kalbų mokymosi strategijas.

Erdvės džiaugtis gyvenimu tikrai turiu, gal tik laiko trūksta. Negaliu pasigirti savąja laiko planavimo kompetencija: taip ir neišmokau susidėlioti prioritetus ir pasakyti ‘ne’, niekaip nepavyksta atsikratyti darbų atidėliojimo manieros, nors, kita vertus, pats geriausias rezultatas, iš mano matymo taško, gimsta tada, kai ‘spaudžia terminai’.

A. Rudienė. Mano vidinė nuostata nesikeičia – kai nori, galima viską suderinti nieko neaukojant bei viskam yra sava vieta ir laikas.

L. Kuprienė. Geriausia, kai pavyksta kelis dalykus suderinti: darbą su visuomenine veikla, darbą su laisvalaikiu ir pan. Vienu šūviu nušauti du zuikius. Taip, norėtųsi daugiau laisvo laiko šeimai. Gaila, kad kartais tenka vaikus „priderinti“ prie savo darbinių veiklų. O paroje tikrai norėtųsi daugiau laiko.

Artėja gražiausios metų šventės. Ką norite palinkėti kolegoms ir studentams/ moksleiviams?

V. Končius. Šiais neramiais laikais visiems reikia stiprybės, tikėjimo, vilties. Nesiliaukime tobulėję, kiekvienas darykime kiek kas galime, kad šiame pasaulyje būtų nors kiek daugiau šviesos.

T. Ringailienė. Nors ir vadiname gražiausiomis metų šventėmis, tačiau dažnai jos visai negražiai paskęsta darbuose, darbeliuose, belakstant, beplanuojant… Tad labai norisi linkėti šventiško laiko, kai galėtume ramiai pabūti su artimaisiais, išgyventi akimirką, pasvajoti. Taip pat, man regis, ateina (o gal jau ir atėjusi?) naujametinių pasiryžimų mada. Linkiu turėti ryžto tuos pasiryžimus įgyvendinti, – kad ne tik planuotume, bet ir žengtume bent po mažą žingsnelį link savo svajonės ar tikslo.

L. Mockienė. Norėčiau palinkėti kolegoms ir studentams nepamiršti, kad gyvenimas susideda ne tik iš darbo ir studijų (nes pati kartais tai pamirštu) bei bent Šventiniu laikotarpiu skirti kokybiško laiko sau ir savo artimiesiems

A. Auškelienė. Linkiu visiems nuolat judėti kartu su pasauliu nebijant naujovių, tobulėjant ir turtinant save bei ieškant vis naujų kelių. Linkiu energijos, idėjų ir didelio džiaugsmo dirbant savo mylimą darbą bei drąsos užsiimant mėgstama veikla. Linkiu nepamiršti savo šeimų – savo mylimiausių bei artimiausių Žemėje – be jų mūsų gyvenimas neturėtų tiek daug spalvų.
Nuolat mokykimės ir tikėkime, kad mums tikrai pavyks. Nes nieko nėra neįmanomo. Reikia tik labai norėti ir dar labiau stengtis. Kaip ir su kalbų mokymusi – jei tik yra ryžtas ir užsispyrimas, durys atsidaro pačios.

R. Sarnickienė. Artėjant šventėms, norėčiau palinkėti visiems nuoširdaus bendravimo su artimaisiais, kolegomis bei mokiniais. Stenkimės įžvelgti gėrį ir grožį savo kasdieniame gyvenime. Maži džiaugsmai suteikia daug laimės ir, žinoma, sveikatos.

J. Patackaitė. Tikėjimo: gėrio pergale prieš blogį, meilės žmogui ir darbui, vilties, kad ir sunkiausiu metu pagalbos ranka bus ištiesta ir laisvės, kad visada žmogus turėtų pasirinkimą!

L. Chodzkienė. Visų pirma, VISIEMS taikaus dangaus! O Kolegoms – kūrybinių atradimų, entuziazmo ir energijos juos įgyvendinant!

J. Šliogerienė. Ateinančių švenčių proga noriu visiems palinkėti surasti stebuklą savo veikloje, o gražiausias stebuklas yra tas, kurį sukuriame patys. Nebijokime kurti kartu su savo mokiniais ar studentais, būkime atviri naujovėms ir iššūkiams. Įveikę juos tampame stipresni, supratingesni ir geresni.

A. Rudienė. Linkiu priimti visus pokyčius su meile, tikėti savo veikla ir nešti šviesą pasauliui.

V. Žiūraitė. Labiausiai norisi palinkėti atrasti laiko pailsėti, nurimti ir susitelkti naujiems tikslams, darbams, veikloms. O ateinantys metai tebus kupini pažinimo džiaugsmo, profesinio tobulėjimo ir naujų iššūkių!

L. Kuprienė. P. Picasso yra sakęs: „Išmokime taisykles kaip profesionalai, tuomet galėsime jas laužyti kaip menininkai“. Būkime menininkais!

E. Šleinotienė. Dėkojame pokalbio dalyviams už įdomias mintis, įžvalgas ir idėjas. Linkime rezultatyvaus ir vaisingo darbo LKPA Taryboje, sėkmės svarbiuose kasdieniniuose darbuose ir norų bei lūkesčių išsipildymo.

LKPA Tarybos narius kalbino Eglė Šleinotienė, Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos garbės prezidentė, FIPLV Šiaurės ir Baltijos regiono sekretorė.